Šiais laikais pavojingos cheminės medžiagos – neišvengiamas mūsų kasdienybės palydovas. Išvengti pavojingų medžiagų galime tik atsakingai rinkdamiesi perkamus gaminius. Ar išsirinkti tokį gaminį – tik vartotojo atsakomybė? O gal atsakingas verslas turėtų užbėgti už akių ir iš anksto pateikti išsamią informaciją apie gaminio sudėtį bei pavojingų medžiagų kiekius juose?
Šie ir kiti klausimai kelti diskusijoje „Pavojingų cheminių medžiagų vengimas – žingsnis atsakingo produkto ir verslo atsakomybės link“, kurioje dalyvavo verslo, nevyriausybinių bei vartotojų organizacijų atstovai, mokslininkai bei valstybinių institucijų atstovai.
Baltijos aplinkos forumas siūlo vartotojams pasinaudoti specialia gaminių skenavimo programėle „Scan4Chem“, kuri šiuo metu veikia 16-oje Europos šalių, taip pat ir Lietuvoje. Nuskenavus kietus gaminius (baldus, kanceliarines prekes, dekoracijas, žaislus ir pan.) turėtų būti galima sužinoti, ar šiuose gaminiuose yra daugiau nei 1 proc. labai didelį susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų (SVHC). Lietuvos duomenų bazė kol kas labai nedidelė, tad vartotojai kviečiami į pagalbą ją pildant – skenuojant gaminius ir siunčiant įmonėms automatiškai formuojamas užklausas. Įmonės taip pat kviečiamos aktyviai dalyvauti duomenų bazės kūrime – suvesti savo gaminius į duomenų bazę dar nesulaukus vartotojų užklausų ir taip pademonstruoti savo atsakomybę.
Kokios problemos iškyla pateikiant informaciją vartotojui?
Egzistuoja keli tūkstančiai medžiagų, kurias galime laikyti keliančiomis pavojų. Kodėl tokios medžiagos nėra draudžiamos? Problema ta, jog teisės aktai paprastai užtrunka ir yra taikomi tik vienai medžiagai. Vos prieš dešimtmetį pradėta kalbėti apie vadinamąjį kokteilio (sudėtinį) poveikį. Mus kasdien veikia šimtai medžiagų. Kokteilio pasekmės tik pradedamos tirti ir teisės aktai dar to neapibrėžia.
REACH reglamento 33 straipsnis įpareigoja perduoti informaciją tiek tiekimo grandinėje, tiek vartotojo prašymu informuoti jį apie pavojingos medžiagos buvimą gaminyje per 45 dienas. Problema ta, jog gamintojai dažnai nežino savo įsipareigojimų ir neturi prašomos informacijos. 45 dienos yra ilgas periodas, o nesulaukus atsakymo, nėra aišku, ar užklausa ignoruota, ar pavojingų medžiagų gaminyje paprasčiausiai nėra. Būtent šias problemas siekia spręsti programėlė „Scan4Chem“, skatindama įmones, gamintojus, platintojus turėti pilną informaciją apie SVHC medžiagas gaminiuose.
Kauno technologijos universiteto mokslininkė Dr. Violeta Kaunelienė įsitikinusi, jog vartotojui gauti visą reikiamą informaciją – labai svarbu, mat kalbame apie pavojų žmogaus sveikatai ir ekosistemoms. Įvairių medžiagų randame ne tik nuotekose, bet ir žmonių kraujyje.
Jai antrina ir Beata Volujevič, REACH-CLP pagalbos tarnybos atstovė: „Yra įpareigojimas suteikti informaciją apie SVHC. Taip pat vartotojai gali ieškoti informacijos ir SCIP duomenų bazėje, kuri pradėjo veikti dar 2021 liepos mėnesį. Įmonės yra įpareigotos teikti duomenis šiai bazei apie gaminius, kurie turi SVHC medžiagų. Tačiau vartotojai ne visada žino kaip ar turi laiko tą informaciją gauti“.
Chemijos ekspertė, UAB „Intra Vires“ vadovė Jurga Rimkė kelia klausimą, ar įmonės turi pakankamai resursų, kad galėtų šiuos savo įsipareigojimus vykdyti: „Didelės tarptautinės įmonės turi specialiai apmokytus žmones, lengvai prieinamą informaciją bei derybinę galią tą informaciją iš savo tiekėjų išsireikalauti. Tuo metu mažos įmonės turi tiek kvalifikacijos, tiek resursų problemų. Joms reikia ne tik informacijos, bet ir konkrečių konsultacijų, instrukcijų, kaip informuoti vartotoją.“
Kas turėtų užsiimti švietimu ir kaip tai daryti tinkamai?
Dažnai vartotojų, švietimo funkcija atitenka nevyriausybinėms organizacijoms, kurios ne visada turi tam pakankamų resursų. Kas dar turėtų užsiimti vartotojų švietimu?
„Mes stengiamės informuoti vartotoją tiek, kiek mes patys žinome, dalinamės įvairia informacija. Taip pat patys atliekame tyrimus, pavyzdžiui žaislų. Tačiau kiekvieno gaminio patikrinti negalime. Be to, tai atsiremia ir į finansinius, ir į laboratorinius pajėgumus“, – pasakojo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Rinkos priežiūros planavimo ir rizikos vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Stulgienė.
Pasak Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nario, Vartotojų aljanso viceprezidento Kęstučio Kupšio, vartotojų organizacijoms per metus skiriama tiek paramos, jog vienam gyventojui tenka vos 1,5 cento.
„Sunku pasakyti, ir kada pradėti švietėjišką veiklą. Nežinau ar galime tai daryti dar darželiuose, juk negalime įdiegti vaikui, jog kiekvienas jo paliestas daiktas gali būti potencialiai pavojingas. Tad galbūt tai būtų užduotis jau vyresnėse mokyklų klasėse. Bet už 1,5 cento? Mums reikia specialistų, tada galbūt pradėtų dygti pirmieji daigai, ir tai galbūt tik už dešimtmečio. Taigi tikėtis labai daug iš vartotojo, kuris neturi žalio supratimo, apie ką kalbame, neverta. Jo nuomonę greičiau formuos įvairių portalų straipsniai. O žaliasis smegenų plovimas čia įsivešėjęs. Apskritai reikalingas sisteminis požiūris – būtina užpildyti trūkstamas grandis, stiprinti institucijų galias ir rasti tinkamus, pasitikėjimo vertus šveitimo kanalus“, – mano K. Kupšys.
Ekspertų nuomone, svarbu ne tik vartotojų, bet ir verslo atstovų švietimas.
„Yra nesąžiningų verslų, bet jų nėra dauguma. Įmonės dažnai pačios nežino, ką jos atsiveža. Čia piktybiškumo nėra, čia neužtenka duomenų ir kvalifikacijos. Smulkūs verslai – juk tie patys vartotojai. Problema ne tik vartotojų, bet ir pačių įmonių švietimo. Tai ta niša, kur smulkų verslą galėtume pastumti į gerąją pusę“, – mano J. Rimkė.
Jai antrina ir Dr. V. Kaunelienė: „Pritarčiau, kad įmonės ne viską pačios žino. Taip pat visiškai nėra reglamentuojamas ženklinimas įvairiais „eko“, „bio“ ženklais, žaliomis pakuotėmis. Vartotojas neturi kada sukti galvos, ar tai pripažįstamas ženklas ar ne. Tiesa, išsamus žinojimas turi du galus, tad informuojant visuomenę reikia palaikyti balansą bei neišvaryti jos iš proto“.
„Įmonė nuoširdžiai siekianti atsakomybės prieš vartotoją diegimo savo veikloje tikrai galėtų pasinaudoti „Scan4Chem“ programėle ir joje pateikti duomenis. Tačiau ties tuo negalima sustoti. Bet bent jau užtikrinimas, kad įmonės gaminiai, yra šioje bazėje, būtų mažas akmenėlis bendro tvarumo maišelyje. Direktyvos uždės prievolių, bet čia yra laisvanoriška, bet dividendų duodanti iniciatyva“, – reziumavo K. Kupšys.
Sausio 27 d. 14 val. kviečiame į dar vieną diskusiją apie verslo aplinkosaugines atsakomybes ir vartotojų elgseną. Joje dalyvaus emocijų, elgsenos ekonomikos tyrėjai.
Registracija į diskusiją čia: https://forms.gle/fiFomhcYMmjoCUDk8
